Motina Žemė

Žemė neturi teisės pavargti kvėpuoti. Didingi jos plaučiai be paliavos, be atokvėpio dirba savo darbą. Mes žmonės esam tarsi savos planetos ląstelės. Nuo mūsų priklauso kaip funkcionuos viskas. Ar mes suteiksime progą savo Motinai Žemei bent šiek tiek atsipūsti? Įsivaizduok, Žmogau, kaip dirba ji nuolat.  Ji negali pasiskųsti, kaip pavargo, kaip gelia jos kojos nuo nelygaus pagrindo. Kaip sopa jos širdis nuo supančio pykčio ir pavydo. Ji neturi laiko, kada užmerkt akis ir padaryti pertrauką. Kai jai pasidaro per sunku, ji tiesiog lengvai nusipurto, atnešdama skaudžias pasekmes – stichines nelaimes… Bet sakau, lengvai, nes taip ir yra. Patikėk, žmogau, nieko nėra galingiau už mūsų Motiną Žemę. Jei būtų suteikta galimybė, ji nenuskriaustų nei vieno iš savo gyventojų… Ji myli ir gerbia kiekvieną savo vaiką, kiekvieną sielą ir kiekvieną joje egzistuojančią gyvybę… Tačiau mes, žmonės…Išeikvojam ją tiek, kiek tik galim. Imam viską besąlygiškai. Negana to, kad ištraukiam visus turtus iš jos, o dar į vietą paliekam pyktį, skausmą, nusivylimą, karus… O ji tokia graži… Niekaip negaliu atsistebėti Jos grožiu, jos didingumu. Kasdien randu joje kažką naujo. Ir negaliu atsistebėti, kokia ji nuostabi. Kiek grožio ji kasdien mums suteikia. O jeigu, kiekvienas iš mūsų dažniau pakeltume akis į dangų, pamatytume koks jis nuostabus. Kasdien vis kitoks, bet ypatingas. Išraižytas nuostabiausiais raštais, o spalvos…Nerandu tinkamų žodžių apibūdinti jas… Dabar ruduo, ypatingai gražus ruduo… Šiuo metu kaip tik medžių lapai puošiasi prieš palikdami savo namus…Tiek daug ir neaprėpiamo grožio yra rudens akyse… Pastarosiosmis dienomis Vėjas vis dažniau primena apie savo egzsitavimą. Jis tarsi įsisuka į mūsų gyvenimus, bandydamas išjudinti nusistovėjusias mintis, stengiasi pažadinti kiekviename iš mūsų miegančią sielą, tam, kad ją išgirstume. Atrodo, visa gamta, visa Visata padeda mums atrasti save, išgirsti save, suprasti save…Net ir tada, kai užklumpa nelaimės, tam, kas susivoktume, tam, kad pristabdytume ir nusiramintume… MES žmonės turime tiek daug įtakos Žemei. Daugiau nei įsivaizduojame. Mes sukaupiame didžiulius juodus kamuolius, kurie pripildyti negatyviais jausmais, ir visą tai kasdien įteikiam jai, kaip dovaną… Bet net neįsivaizduojame, kiek galėtume savo Motinai Žemei padėti, vien tik padėkoję kasdien už tai, kad Tu Žmogau, gali kvėpuoti, gali džiaugtis Saule ir Lietumi. Gali jausti Vėjo prisilietimus, girdėti Paukščių giesmes, kad gali matyti kintančius metų laikus. Padėkoti Jai už tai, kad priima Tave, toks koks tu esi ir, kad Žemė yra tavo namai. Ji per dažnai girdi, kad Saulės yra per mažai, arba per daug. Tai per karšta, tai per šalta… Lietaus per daug, arba jo trūksta… Gamta yra tokia kokia yra, neturim teisės būti ja nepatenkinti, nes net neįsivaizduojame kokį darbą jai tenka dirbti nuolat, nepertraukiamai. Priimkime ją tokią kasdien, kokia ji yra. Gerbkime ir tausokime. Jauskime padėką nuolat. Nes mes esam Žemės gyventojai, ji mus priglaudžia. Žemė yra mūsų namai.

Mylėkime savo namus.

Iš širdies ❤ į Jūsų širdis ❤ .

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s