Grįžimas namo

Baltas popieriaus lapas. Baltas ir švarus. Tavo valtis, kuri vakar skendo, tiesiogine ta žodžio prasme – skendo, pagaliau išplaukė į ramius vandenis, Tavoji siela to laukė tūkstančius metų. Tarsi šleifą tempeisi su savimi visus įsikūnijimus. O tavo dalys (kurias matė išsibarsčiusias į šimtus dalių) ėjo nuolat iš paskos, su viltimi, su tikėjimu, kad kažkada Tau pavyks. Pavyks, jas pasikviesti atgal pas save, kad ištiesi joms savo ranką, atsiprašysi, kad nesaugojai ir netausojai jų, kad išdalinai, išvaistei, nepalikdama sau nieko. Ir tu tai padarei, ištiesei ranką ir pasikvietei sugrįžti, duodama joms pažadą, kad saugosi ir tausosi. Tavo vidinė tuštuma atrodė prisipildė tyro oro. Tu nuolat tarsi ir nebūdavai viena, bet tavo vidus skambėjo nuo tylos ir vienumos. Tu norėjai mylėti, ir mylėjai. Bet greitai tas jausmas tarsi dingsta iš tavo širdies ir atsiranda tuštuma. Ir nuolat klausei, kodėl. Kas nutiko. Bet nieko nebuvo nutikę, tiesiog tavosios dalys buvo taip išsibarstę, kad ir ką būtum dariusi, galų gale visvien būtų tuštumos ir vienatvės jausmas. O dabar tavo siela  užsipildė meile, gėriu, šilumos ir ramybės. Viskas sugrįžo Tau. Saugok ir mylėk. Tausok. Sugrįždamos jos šoko laimės ir džiaugsmo šokį, parodydamos, kad pagaliau viskas bus gerai. Ir svarbiausia, kad tavo fizinis kūnas pradės funkcionuoti tvarkingai, be trukdžių. Ir, kad tavo kojos bus išlaisvintos, Žinoma, prireiks šiek tiek laiko, kol tie šviesos dariniai užgydys jas, nes žala padaryta nemenka, pažeisti audiniai, ir energija stringa, bet turėk kantrybės ir viskas susitvarkys. Patikėk, sušoksi savo gyvenime patį gražiausią ir nostabiausią šokį. Vakar Viešpats Maitrėja tave pastatė ,,ant kilimėlio“. Jis buvo kaip niekada griežtas, bet ne todėl, kad tu kažką labai blogai darei. Tau atėjo laikas pripažinti sau, kas buvo blogai. Pripažinti, suprasti, susitaikyti ir paleisti. Nebegraužti ir nebekaltinti. Nekelti tiek sau reikalavimų,užduočių. Nusiramink, įkvėpk tyro oro, nusišypsok ir atsipalaiduok. Viskam leisk vykti palengva, ramiai, o gyvenimas viską sudėlios kaip reikia. Nereikia nuversti kalnus, nereikia plėšytis ir drąskytis. Tiesiog tu nebeturėjai kur ,,plėšytis“. Nebebuvo tavo dalių. Kaskart save smerkdama, grauždama, sielodamasi, kaltindama, paleidai po vieną dalelę iš savęs, per daugybę įsikūnijimų. Ir taip susidarė pulkas tavo ,,klonų“ tarsi ,,išvarytų“ iš Tavosios sielos. Jos buvo išvarytos dėl ne meilės sau, dėl kaltinimo ir savigraužos. Bet viską ištrynėm, viską išvalėm, grįžo jos laimingos pas tave. Dabar jauti toki ramybę ir džiaugsmą apie kokį svajojai. Tarsi delnuose neši tą jausmą, ir atrodo, gali visiems išdalinti. Taip, tu sau pripažinai, kad išsigandai. Kad negali padaryti kažko, ir tai paliko tarsi gėdos jausmą. Ir kaltinai, kaltinai, kaltinai. Tavoji siela kaukė iš vienatvės, jai trūko jos dalių. Strigo fizinė sveikata, nes kitaip jau ir nebuvo galima.  tavo valtis skendo, o tu blaškeisi. Siela prašė ja išgirsti, bet tu vis dėjai blokus, ieškojai šimtus priežasčių kodėl nevažiuoti į ašramą, ieškojai pasiteisinimų sau. Šimtus, tūkstančių. Bet pažiūrėk kaip viskas susidėliojo, kaip tu pati leidai savo sielai būti išgirstai. Kad ir kaip buvo sudėtinga prisibelsti, atrodo, didžiausi blokai tave spaudė, bet tu įsiklausei. Padėkok sau už tai. Nuoširdžiai padėkok. Atsimeni, dar prieš savaitę važiavai namo, ir verkei. Prašei Mokytojų pagalbos. Kad rastum kelią tikėjimui. Prašei, kad leistų bent kiek atsikvėpti nuo sveikatos sutrikimų, kad nuolat tave kankinančios ligos iš tavęs atima tikėjimą, ir tu bijai, ir atrodo, nebeturi jėgų, kad nežinai kaip ką bedaryti, meldei ir prašei. Mes visados tavęs klausomės . Nors vakar drąskeisi, kad nevažiuosi, nes kojos neklauso, kad bijai, kad nenori, kad nežinai, nereikia. Tavo protas, tavo ego buvo labai stiprūs. Bet tavo sesė išgirdo tavosios sielos tylų šauksmą, kuždėjimą, kad jai reikia pagalbos. Ir tu atjungus savo protą atsidūrei kur ir turėjai būti. Ir nebekaltink savęs, o padėkok sau. Gi niekas kitas be tavęs,  be tavo laisvos valios, be tavo pasirinkimo nebūtų sugražinę tavųjų dalių ,,namo“. O naktį vykes procesas buvo toks gražus, negaliu dabar pasakoti kas vyko, bet tu jautei. Visą naktį jautei tą džiaugsmą ir laimę. Dėkojai visiems, bet padėkok ir sau. Tu niekada nebūsi viena, ir pamažu išmoksi mylėti save. Visiškai nauja pradžia Tau, kuri prasidėjo su begaliniu meilės ir džiaugsmo jausmu, su vidine ramybe, su švytinčiomis akimis. Su švelnumu, su gėriu, atrodo, kad tiek visko atsirado tavyje, sugrįžo. TU SPINDI. Iš širdies į savo širdį . Ir matai, kaip atvirumas sau, nuoširdumas sau, atvedė tave į tą jausmą. Išpažintis sau. Mylėk save, ir žmonės būdami šalia Tavęs tiesiog gers šilumą į save, gėrį ir ramybę. Iš širdies į jų širdis. Tu esi Laisvė, tu esi Meilė, tu esi Džiaugsmas, tu esi Tiesa.

Iš širdies ❤ į Tavo širdį ❤ .

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s